Lietuvą širdyje nešiojanti Airijos rinktinės narė: dėkoju savo lietuviškiems genams

Source: Lietuvos Radijas ir Televizija

"Aš myliu Lietuvą. Ir visą laiką sakau - ačiū Dievui, kad buvau auginta Lietuvoje iki 15 metų, nes manau, kad labai daug dalykų, kurie man padėjo sporte ir gyvenime, atėjo iš mūsų kultūros", - šitaip apie savo sportinę karjerą portalui LRT.lt sakė dukart Europos 1500 metrų bėgimo čempionė T13 kategorijoje Greta Štreimikytė.

Nuo 2010 metų Airijoje gyvenanti lietuvė dukart tapo Europos čempione - 2018 metais Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate Berlyne ir 2021 metų čempionate Lenkijoje, kuriame ne tik iškovojo aukso medalį, bet ir pagerino Europos rekordą (4:39.27).

Nuo vaikystės regėjimo negalią turinti atletė profesionaliai sportuoti pradėjo sulaukusi 17 metų, o jos karjera prasidėjo paprastose mokyklos varžybose.

"Manau, kad tai iš dalies buvo lemtis. Lemtis ir žmonės, kurie atsiranda tavo gyvenime. Jei sutinki priimti galimybę, kurią jie tau duoda, žmonės daug ką gali pakeisti", - apie savo karjeros pradžią sakė 28-erių sportininkė.

Į trečiąsias savo karjeros paralimpines žaidynes Paryžiuje besiruošianti G. Štreimikytė dalijosi sunkumais ir iššūkiais, kylančiais parasporte.

"Nieko, kas yra susiję su paralimpiniu sportu, aš nepriimu asmeniškai, - sakė dukart Europos čempionė. - Mes turime suprasti, kad paralimpinis sportas yra labai jaunas, palyginti su olimpiniu sportu, ir bet kuriam dalykui, kurį mes norime daryti ir gerinti, reikia laiko. Gal kartais mums kaip atletams yra skaudu tą pripažinti ir tas skaudumas ateina vien dėl lyginimosi su olimpiniu sportu, o mes jų lyginti negalime."

Netikėtas kelias į profesionalų sportą

"Kai gyvenau Lietuvoje ir mokiausi silpnaregių mokykloje, mes bandėme bėgioti, bet tai niekada nebuvo rimta. Lankiau muzikos mokyklą, ji buvo mano prioritetas. Jeigu jūs manęs anksčiau būtumėte paklausę, ar įsivaizduoju save toje vietoje, kurioje esu dabar, tai aš tikrai būčiau sakiusi, kad ne", - mintimis apie sporto atsiradimą gyvenime dalijosi G. Štreimikytė.

Lietuvė, būdama 15 metų, kartu su šeima persikėlė gyventi į Airiją, kur vienos, iš pažiūros paprastos, mokyklinės varžybos tapo atspirties tašku tolimesnei sportinei karjerai. Kūno kultūros mokytojui pasiūlius, G. Štreimikytė nusprendė išbandyti jėgas ir dalyvauti varžybose, o jose pasiektas rezultatas buvo toks geras, jog gavo ir kitą mokytojo pasiūlymą - paralimpinėse žaidynėse atstovauti Airijai.

"Mano kūno kultūros mokytojas buvo pirmasis, kuris man pasakė apie paralimpines žaidynes - tąkart apie jas išgirdau pirmą kartą. Iki dabar prisimenu tą akimirką, kai jis manęs paklausė ir aš atsakiau: "O kas tai yra?" Nes gyvendama Lietuvoje apie tai negirdėjau nė karto", - pasakojo atletė.

Nuo gimimo regėjimo negalią turinti G. Štreimikytė atviravo, jog sportininkės karjerą ji pradėjo paskatinta likimo ir aplinkinių žmonių.

"Manau, kad tai iš dalies buvo lemtis. Lemtis ir žmonės, kurie atsiranda tavo gyvenime. Jei sutinki priimti galimybę, kurią jie tau duoda, žmonės daug ką gali pakeisti", - teigė sportininkė.

Nors paralimpietės šeima visada mėgo sportą ir fizinį krūvį, profesionaliai sportuoti ji pradėjo tik sulaukusi 17 metų. Dabar jos pagrindinė rungtis - 1500 metrų bėgimas T13 kategorijoje, ji skirta bėgikams, turintiems regėjimo negalią.

"Nelaikau savęs talentinga atlete. Aš dėkoju savo lietuviškiems genams ir tėvams už tai, kaip jie mane augino. Galbūt tai, kad man pasisekė išvengti traumų, leido treniruotis kaip įmanoma daugiau, - apie save kaip sportininkę sakė G. Štreimikytė. - Nelaikau savęs talentinga, matau save kaip žmogų, kuris tiki, kad sunkus darbas kažkokiu būdu - galbūt ne tokiu, kokiu mes norime, arba ne tada, kai mes norime, - atsiperka. Aš tikiu savo įdėtu darbu ir tikiu, kad norimi rezultatai galiausiai vis tiek bus pasiekti. O jeigu ir nepavyks jų pasiekti, aš būsiu rami - padariau viską, ką galėjau, ir daugiau iš savęs nieko prašyti negaliu."

24 valandų taisyklė ir artimųjų svarba sportininko karjeroje

Nors G. Štreimikytė yra tapusi Europos čempione ir ne kartą pagerinusi Europos 1500 metrų distancijos rekordą, vis tik jos įsimintiniausios varžybos - paralimpinės žaidynės Tokijuje.

"Pati varžymosi akimirka buvo vau - buvo kova, visi kovojome iki tiek, kiek galėjome. Tai buvo neužmirštama, - pasakojo atletė. - Bet kartu buvo skaudu, kad vėl nepasiekiau tokio rezultato, kokio norėjau, buvo tiek kovos, buvo priimti tam tikri sprendimai ir rizikos, kurios nežinai, atsipirks ar ne. Bet pasaulio čempionatuose ir paralimpinėse žaidynėse aš vis dar esu tarp ketvirtos ir penktos vietos. Tokijuje prieš varžybas treniravausi ir galvojau: "Dieve, aš tikrai gerai bėgu", buvau viena iš favoričių, tad šansas pagerinti rezultatą ir pakilti į aukštesnę vietą buvo. Bet... Toks jau yra tas sportas."

Sportininkė sakė, jog po nesėkmių sporte jai svarbiausia skirti laiko sau ir "išgyventi" susikaupusias emocijas.

"Manau, kad kiekvienas atletas turi skirti laiko sau ir "įkrauti" save iš naujo - sporte, ypač po didžiųjų varžybų, vyrauja daug emocijų, todėl laikas sau yra labai svarbus tam, kad galėtum tinkamai pradėti naują sezoną", - pasakojo G. Štreimikytė.

Pasak paralimpietės, išlaikyti discipliną ir ugdyti valią jai padeda 24 valandų taisyklė.

"Po bet kokių varžybų, nesvarbu, jose pasiekei tokį rezultatą, kokio norėjai, ar ne, praėjus 24 valandoms turi judėti į priekį. Per tas 24 valandas tu gali daryti, ką nori - tu gali verkti, tu gali rėkti, tu gali būti laiminga, daryti viską, ką tau reikia, kad išleistum iš savęs visas emocijas. Bet kitą dieną, nors galbūt ir nenori, turi atsikelti ir bėgti, - teigė atletė. - Manau, kad sportas ir viskas, ką mes darome, yra pasirinkimas. Jeigu tu sportuoji aukštu lygiu, tai yra darbas ir tai yra tavo pasirinkimas. Tu gali gailėtis savęs ir neiti į treniruotes, bet tavęs tokie dalykai geresnio nepadarys. Todėl yra labai svarbu turėti tą laiką sau, išlieti emocijas ir judėti į priekį."

Dukart Europos 1500 metrų bėgimo čempionė atviravo, jog didelę įtaką jos karjeros pasiekimams padarė artimieji.

"Žmonės, kurie mus supa, yra labai svarbūs. Mes galime, kiek norime įdėti pastangų į treniruotes, bet jeigu neturėsime žmonių, kurie mus palaiko, bus labai sunku. Kad ir kiek mes įdedame darbo, kad ir kiek mes varžomės, mes niekada viso to nepadarytume vieni, tai neįmanoma. Kad ir kokius tu gauni medalius, rekordus pasieki - tai niekada neįvyksta dėl tavęs vieno. Tai yra labai svarbu ir man labai pasisekė, kad turiu puikią šeimą ir trenerius", - pasakojo G. Štreimikytė.

Dabar atletės T13 kategorijoje paralimpinėse žaidynėse ir parasporto čempionatuose ilgiausia distancija yra 1500 metrai - kiti atstumai į varžybas šioje negalios klasėje nėra įtraukti. Nepaisant to, G. Štreimikytė pasakojo bėganti kur kas didesnius atstumus, o į ateities tikslus įtrauktas ir maratono bėgimas.

"Maratonas, baigus profesionalią karjerą, tikrai bus mano tikslas, labai norėčiau pabandyti jį nubėgti. Dublino maratonas yra puikus ir žinomas, tad man būtų smagu jame bėgti. Bet girdėjau, kad ir Vilniaus maratonas neblogas, ten oras būtų geresnis ir būtų smagu bėgti senamiestyje", - juokdamasi ateities planais dalijosi paralimpietė.

Paralimpinis sportas ir iššūkiai jame

"Nieko, kas yra susiję su paralimpiniu sportu, aš nepriimu asmeniškai, - pasakojo G. Štreimikytė. - Mes turime suprasti, kad paralimpinis sportas yra labai jaunas palyginus su olimpiniu sportu ir bet kuriam dalykui, kurį mes norime daryti ir gerinti, reikia laiko. Gal kartais mums kaip atletams yra skaudu tą pripažinti ir tas skaudumas ateina vien dėl lyginimosi su olimpiniu sportu, o mes jų lyginti negalime. Turime pridurti, kad visuomenės suvokimas apie žmones su negalia irgi yra labai naujas dalykas."

Airijoje gyvenanti lietuvė treniruojasi kartu su olimpiečiais, o paralimpinė rinktinė priklauso valstybinei organizacijai "Sport Ireland", kuri - tarsi skėtis, po kuriuo yra visos sporto šakos. Pasak pašnekovės, tokiu būdu paralimpiečiai nėra išskiriami.

"Galbūt daugiau olimpietis, paralimpietis ar specialiųjų olimpinių žaidynių atstovas maišomi yra visuomenėje, - sakė G. Štreimikytė. - Manau, kad čia, Airijoje, yra baimė tave įžeisti - jie labai atsargiai vartoja žodį "paralimpietis", bet nereikia bijoti jo sakyti. Tos paralimpinės žaidynės yra tam, kad atletai, kurie turi vienodas ar kuo įmanoma panašesnes negalias, galėtų varžytis tarpusavyje. Labai paprasta. Nieko nėra sudėtinga. Jeigu mes varžytumėmės su žmonėmis, kurie neturi negalios, tai tiesiog būtų nesąžininga (nors tai priklauso nuo negalios, nes kai kurie atletai gali tą daryti). Bet norint surengti kuo įmanoma sąžiningesnes varžybas, tam yra parasportas ir paralimpinės žaidynės."

Pasak G. Štreimikytės, kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, taip ir paralimpiniame sporte kyla įvairiausių iššūkių.

"Pavyzdžiui, nuo negalios, kurią turi, priklausys, kiek rėmimo gausi. Dauguma kompanijų (bent jau užsienyje - Airijoje, JAV ir pan.), sutinkančios remti, ieško atleto, kurio negalia yra lengviau pastebima. Parasporte mes tą žinome, tik niekas apie tai garsiai nekalba. Bet sakysiu, kaip yra - jei neturi kojos ar rankos, turi didesnį šansą būti pasirinktas kaip prekių ženklo ambasadorius negu žmogus, kuris yra silpnaregis. Priežastis paprasta - žmonės iškart pastebi kito žmogaus negalią, jiems nereikia jokio papildomo paaiškinimo", - apie kitą parasporto pusę pasakojo 28-erių atletė.

Sportininkė išskyrė ir kitą paralimpinio sporto problemą - mažą žinomumą.

"Žmonės apie olimpiečius žino daugiau nei apie paralimpiečius. Bet tai priklauso nuo žiniasklaidos - ką ji rodys, kiek ko transliuos. Kuo daugiau žmonės matys, kuo daugiau žmonės žinos, tuo normaliau visiems atrodys paralimpinis sportas. Viskas nuo to priklauso. Čia kaip moterų ir vyrų krepšinis - jie dirba vienodai, bet kažkodėl vyrų krepšinis sulaukia daugiau dėmesio negu moterų. Dėl to, kad galiausiai sporte svarbiausia pinigai", - mintimis dalijosi sportininkė.

Nepaisant kylančių iššūkiu, G. Štreimikytė išlieka pozityvi.

"Reikia žiūrėti į pozityvią pusę. Moterų krepšinis dabar yra geresnėje situacijoje negu prieš tai - ne ten pat, kur ir vyrų, bet tikrai aukščiau, nei buvo. Ar ateis ta diena, kai jie bus visiškai lygūs? Sunku pasakyti, tik ateitis tą parodys. Bet mes galime tikėtis, kad viskas po truputį augs ir tobulės. Lygiai tas pats su paralimpiniu sportu. Manau, kad šios paralimpinės žaidynės bus puikios, manau, kad bus labai daug žmonių, kurie norės ateiti ir žiūrėti jas, nes jos vyks Europoje ir nebus jokių ribojimų, kaip kad buvo koronaviruso metu Tokijuje. Tikiu, kad bus puikios varžybos, kurios susilauks daug daugiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio", - vylėsi paralimpietė.

Lietuvė Airijai atstovavo 2016 metų Rio de Žaneiro ir 2020 metų Tokijo paralimpinėse žaidynėse. Šiais metais G. Štreimikytė keliaus į trečias savo karjeros paralimpines žaidynes, kurios vyks rugpjūčio 28-rugsėjo 8 dienomis Paryžiuje.

"Medalis būtų labai smagu, - juokdamasi artėjančių varžybų tikslais dalijosi sportininkė. - Jeigu rimtai, tai būtų labai gerai pagerinti laiką, nes tą padaryti bandau jau kurį laiką ir vis nepavyksta. Tad šią akimirką tikslas yra pagerinti laiką, o jei aš pagerinsiu laiką, medalis bus automatiškai."

"Niekada nemaniau, kad esu tik atletė - tai nėra mano tapatybė"

G. Štreimikytė yra baigusi verslo vadybos magistrantūros studijas ir jau ketverius metus dvi dienas per savaitę dirba banke.

"Niekada nemaniau, kad esu tik atletė - tai nėra mano tapatybė. Aš esu Greta Štreimikytė, myliu sportą ir esu atletė, bet kartu aš esu daugiau nei tai, - sakė paralimpietė. - Man yra labai svarbu turėti kažką kita savo gyvenime. Man patinka kelias dienas per savaitę bendrauti su kitais žmonėmis, dirbti kažką kita ir negalvoti apie sportą. Pavyzdžiui, žmonės, kurie dirba nuo aštuonių iki penkių, eina į sporto salę - jiems sportas yra atsipalaidavimas. Atletams yra atvirkščiai - aš ieškau, ką galėčiau daryti, kas iš manęs nereikalautų daug energijos, bet kartu galėčiau tobulėti kaip žmogus. Man tai yra labai svarbu."

Nors kartais atletei nuo sporto norisi pabėgti ir pailsėti, krepšiniui jos gyvenime vietos lieka.

"Krepšinį tikrai žiūriu - ne visą laiką, bet kai būna lemtingos, svarbios rungtynės, tikrai įsijungiu. Mano senelis labai mėgsta krepšinį - atvažiavusi jo aplankyti į Vilnių, visada turiu žiūrėti krepšinį, jeigu tik jį rodo. Jis man ir visas naujienas apie krepšinį perduoda", - šypsodamasi sakė G. Štreimikytė.

Paralimpietė jau daugiau nei 10 metų gyvena Airijoje, tačiau Lietuvą vis dar nešiojasi širdyje.

"Aš myliu Lietuvą. Ir visą laiką sakau - ačiū Dievui, kad buvau auginta Lietuvoje iki 15 metų, nes manau, kad labai daug dalykų, kurie man padėjo sporte ir gyvenime, atėjo iš mūsų kultūros, - sakė sportininkė. - Kiekvienais metais grįžtu savaitei - kartais trumpiau, kartais ilgiau, - pasimatyti su seneliais, draugais, pasivaikščioti senamiestyje. Domiuosi Lietuva, dažniausiai skaitau tai, ką randu socialiniuose tinkluose, - mūsų plaukikais, lengvaatlečiais, paralimpiete Aušra Garunkštyte, pasiklausiu, kaip ji gyvena. Stengiuosi palaikyti ryšius, nes to noriu, nes man tai yra svarbu."

Pasak G. Štreimikytės, Airijos pilietybės priėmimas nebuvo lengvas sprendimas - jis pareikalavo daug apmąstymų ir svarių argumentų.

"Sprendimą nulėmė keli veiksniai, iš kurių vienas - sportas. Norėjau pažiūrėti, ką, kaip atletė, galiu pasiekti. Kitas dalykas buvo žmonės. Žinau, jog gyvenime kartais būna sunku, kad viskas būtų sąžininga. Bet aš treniravausi Airijoje, visi žmonės, kurie mane palaikė, buvo Airijoje, airiai buvo pirmieji, kurie man pasakė apie paralimpinį sportą. Man buvo sunku, jog žmonės įdeda tiek daug darbo, kad man pasisektų, o aš negaliu jiems atsilyginti", - Airijos pilietybės priėmimą prisiminė sportininkė.

Neseniai Lietuvoje vykęs referendumas dėl dvigubos pilietybės buvo aktualus ir paralimpietei.

"Laikau save pusiau lietuve, pusiau aire - aire vien dėl to, kad jau nemažą laiko dalį praleidau čia. Bet niekada nelaikiau savęs tik aire - aš esu lietuvė ir didžiuojuosi ja būdama, - kalbėjo G. Štreimikytė. - Todėl, nors Lietuvoje priimtas referendumas mano sportinėje karjeroje turbūt nelabai ką pakeistų, man būtų smagu morališkai. Aš esu lietuvė - gimiau Lietuvoje, kalbu lietuviškai, tik neturiu dokumento. Norėčiau, kad Lietuvos visuomenė mane matytų kaip lietuvę. Todėl, jeigu būtų galimybė, man būtų svarbu susigrąžinti lietuvišką pasą."